San Chuanas, Puerto Rikas

Miestą 1508 m. įkūrė ispanai ir pavadino Kapara (Caparra). 1521 m. jis buvo perkeltas į kitą vietą ir pavadintas Puerto Riku (Puerto Rico arba San Juan Bautista de Puerto Rico); palaipsniui šis pavadinimas prigijo pačiai salai, o miestas pradėtas vadinti San Chuanu.San Chuanas (isp. San Juan) – tai didžiausias Puerto Riko miestas, uostas ir šios šalies sostinė. 434,4 tūkst. gyventojų (2000). Išsidėstęs šiaurės rytinėje salos dalyje. Yra tarptautinis oro uostas. Išvystyta maisto, tekstilės, chemijos, naftos pramonė. Yra universitetai. Išlikę gynybiniai pastatai, XVI-XVIII pastatai.

Puerto Rikas- viena iš didžiausių salų Rytų Karibuose.Ši sala gali pasigirti kalnais ir požeminiais urvais, koraliniais rifais ir baltais smėlio paplūdimiais bei tropinėmis džiunglėmis. San Chuanas – salos sostinė, trykštanti energija ir tuo pačiu galinti sužavėti ramiomis pastelinėmis namų spalvomis, gausiomis paminklų aikštėmis, siauromis gatvelėmis. Šurmuliuojantis visą dieną, San Chuanas ištikrųjų atgyja naktį. Iš miesto galite ištrūkti į El Yunque džiungles, akistatai su įvairiausiais paukščiais ir augalais.Šalyje vyrauja drėgnas subtropinis klimatas.Kai europiečiai pirmą kartą atvyko į Puerto Riką, saloje gyveno tainų genties indėnai. Taínai salą vadino „Borinquén“.Pirmas europiečių kontaktas su vietos gyventojais įvyko 1493 m. lapkričio 19 d. dieną, Kristupo Kolumbo antros kelionės į Antilų salas metu. Iš pradžių sala buvo pavadinta San Juan Bautista sala, šv. Jono Krikštytojo garbei, bet laikui bėgant salai prilipo Puerto Rico (isp. „Turtingas uostas“) vardas; tuo tarpu San Juan (San Chuanas) liko salos dižiausio miesto ir sostinės pavadinimas.Ispanų konkistadoras Juan Ponce de León tapo pirmuoju Puerto Riko gubernatoriumi, kuris užėmė savo postą. Faktiškai pirmasis paskirtasis gubernatorius buvo Vicente Yáñez Pinzón, bet jis taip ir neatvyko į salą.Sala buvo greitai kolonizuota ir tapo svarbi Ispanijos imperijos citadele Karibų jūroje. Bet XVII ir XVIII amžių ispanų kolonistų žvilgsniai nukrypo į žemynines teritorijas, taip sala ir nuskurdo.Ispanija buvo suinteresuota apsaugoti salą nuo savo europietiškų priešų, per šimtmečius sala buvo smarkiai fortifikuota. Kad apsaugoti San Juan uostą buvo pastatytos La Fortaleza, El Castillo San Felipe del Morro ir Fort San Cristobal tvirtovės. Prancūzai, olandai ir anglai ne kartą bandė užgrobti Puerto Riką, bet nesugebėdavo ilgai išlaikyti okupuotos salos.1948m. JAV pradėjo įgyvendinti planą, kuris turėjo įveikti ekonomikos sunkumus. Maži mokesčiai ir pigi darbo jėga pritraukė JAV kompanijas, ir ilgainiui tas planas padėjo pakelti salos pragyvenimo lygį.Jūrų kelias į Panamos kanalą ir iš jo eina pro Puerto Riką, todėl salos laivyba ir prekyba klesti, nes sostinė San Chuanas yra vienas didžiausių gamtinių Karibų jūros uostų. Pagrindinės pramonės šakos yra naftos chemija, tekstilė, vaistų gamyba ir maisto pramonė. Auginama kava, ananasai, bananai, cukranendrės, kukurūzai, pupiniai augalai, ryžiai, daržovės. Gyvulininkystė. Nedideli vario ir mangano rūdų telkiniai. Išvystytas turizmas. Daug JAV kompanijų investavo kapitalą į Puerto Riko ekonomiką, todėl salos ūkis kuo toliau, tuo labiau priklauso nuo apdirbamosios pramonės ir paslaugų sferos. 89 % Puerto Riko eksporto išvežama į JAV.Dauguma gyventojų – ispanakalbiai. Neseni genetiniai tyrimai, įrodė įdomią Puerto Riko gyventojų kilmę. Kaip parodė mitochondrinis DNR tyrimas, kad net 61 proc. gyventojų turi indėnų moterų kilmę [1]. Likusieji 27 ir 12 proc. atitinkamai afrikiečių ie europiečių moterų kilmę. Iš kitos pusės, Y- chromosomos analizė, kuri sutampa su vyriškos pusės genų palikimu, parodė kad apie 70 proc. Puerto Rikiečių galėtų atsekti europos vyrų geneologinę kilmę, 20 proc. afrikiečių ir tik mažiau negu 10 proc. vietinių čiabuvių vyrišką kilmę.Vyraujanti kalba - ispanų. Anglų kalbą moka tik ketvirtadalis Puerto Riko gyventojų. 1991 m. gubernatorius Rafael Hernández Colón ispanų kalbą paskelbė vienintele vyriausybės kalba, ir dėl to liaudyje sulaukė didelio populiarumo, tačiau vėliau vėl buvo grąžinta anglų kalba.

Punta Arenas

Ne toks įspūdingas ar nepakartojamas kaip Ušuja Argentinoje. Bet čia yra apylinkės, kurios tiesiog įkūnija tikrąją Patagonijos dvasią. Punta Arenas nebėra svarbus sustojimas Pietų Amerikoje, koks buvo ankščiau. Tačiau šis pasaulio kampelis, vis dar yra traukos objektas ir gali pasiūlyti keletą turistus traukiančių dalykėlių. Čia gyvuoja kelios pingvinų kolonijos, istorinės kapinės ir nustebinantys restoranai su gardžiais patiekalų pasiūlymais.

Esant Punta Arenas, jautiesi, lyg esantis niekur. Tave supa gamta, ežerai ir fiordai. Nuostabūs vaizdai pakeri, tampi atsipalaidavęs ir susigaudai, koks iš tiesų pasaulis yra gražus, įkvepiantis ir stulbinantis.

Iki 1914 metų, kuomet buvo pastatytas Panamos kanalas, čia pro Punta Arenas plaukiojo gausa laivų. Tai buvo pagrindinis laivų kelias, iš Atlanto į Ramųjį vandenyną. Tuo pačiu metu, tai buvo vienas iš svarbiausių vilnos kelių. Net ir šiandien čia auginamos avys.

Visgi, kad ir šaindien ne be toks aktyviai lankomas ir užimtas kraštas, visgi sulaukia kruizinių laivų, kurie čia dažniausiai pasirodo lapričio ir kovo mėnesiais, kuomet čia pats vasarmetis.

Folklandas. Maldyvų salos.

Ir štai keista Žemė, kur britai klojo savo gyvybes ir skandino argentiniečių laivus, kur Margaret Thatcher važinėjo kariniais visureigiais, apsigaubus stilinga skraiste. Gana kompaktiškas salynas į rytus nuo pietinių Argentinos krantų Antalnto vandenyne. Šiuolaikinių britų kolonijinių ambicijų tolimas taškas. Bet žmonės ten gyvena. Kiekvienam abstrakčiai mąstančiam aišku, jog teritorija turėtų priklausyti Argentinai, nes yra jos pašonėje. Jokiu būdu ne Jungtinėms Karalystėms, bet yra kitaip ir šis salynas priklauso britams.

Folklande, lietuviškos žiemos laikotarpiu, patirsite maždaug 8 laipsnių temperatūrą pagal Celsijų, kartais ir daugiau. Sniegas tuo laiku labai retas reiškinys. Salynas apgyvendintas retai. Yra salų, kur gyvena viena ar dvi šeimos. Visur tvyro pasienio, kolonijinės nostalgijos ir stiprybės jausmas. Čia gyvena tik 3000 gyventojų. Maldyvų salyną sudaro 2 didelės ir 776 mažesnės ar mažos salos, kurios nuo 1882 metų priklauso Jungtinei Karalystei.

Folklando sostinė Stanley gali būti puiki stotelė keliaujant po Maldyvų salyną. Miestas pasitiks jus su įdomiais ir tam karštui būdingais vaizdais. Beje turizmo centras čia puikus, nuo to gali prasidėti jūsų kelionė po Stanley. Čia pamatysite katedrą su šalia stovinčiu įspūdingu paminklu iš mėlynojo banginio šonkaulių. Parduotuves – jos itin įdomios, nes beveik visos prekės, išskyrus ilgai negendančias, - čilietiškos.

Norintiems užsukti išgerti, jus pasitiks taverna „Globe“ – tikra angliška alinė. Beto, kaip ir priklauso Jungtinėje Karalystėje, taip ir čia atsiskaitoma svarais. Tikraisiais svarais, o ne tokiais, kurių galima rasti šiaurės Airijoje ar Škotijoje.

Pasivaikčiojimas po Stanley gali būti labai įdomus ir įspūdingas, aišku jei nebus vėjuota, kas būna labai dažnai. Beto, čia galite pamatyti neapsakomo baltumo didingus paplūdymius, deja, čia šalta, o paplūdymiai aptverti tvoromis ir pakabinti užrašai „atsargiai minos“. Tai karo aidas ir atsargumas prieš galimą invaziją.

Lima

Regionas dydžiu su lyg Rodo sala, talpina beveik 8 milijonus gyventojų. Lima - Peru sostinė, nuo senų laikų. Stiprus istorinis reikšmingumas miestui duoda įspūdingus reitingus turistų lankomumo lentelėje. Kruizinių laivų keliautojų mėgstama į vandenyno platybes atsirėmusi Lima. Renesanso akcentai, Kolumbo laikų, Inkų, bei dar ankstesnių laikotarpių objektai, bei faktai susijungia į visumą ir papuošia ir paįvairina miestą. Limos gyventojai save pristato, kaip indiškos, ispaniškos ir kinietiškos kultūros mišiniu, kuris pasireiškė nuo 19 amžiaus. Čia išaugusi kinų populiacija, ir įsiliejusi istorinė Indų kultūra. Lima jau tūkstančius metu spalvina savo istorijos knygą ir kuria praeitį.
Oficialiai Lima, kaip miestas pradėjo gyvuoti nuo 1535 metų, dėka ispanų tyrinėtojo Francisco Pizzaro. Pastarasis tais metais Limą matė, kaip puikią vietą uostui įrengti. Naujajame pasaulyje tai buvo vienas iš pagrindinių Ispanijos uostų. Iki 18 amžiaus Lima buvo klestinti Ispanijos sostinė Pietų Amerikoje.
Miesto istorinis centras papuoštas Baroko, Rokoko ir Renesanso prieskoniu. Tokius stilius išduoda pastatų fasadai, balkonai, ornamentuoti vartai, bei sodai. Geriausiai atspindintis šį meno laikotarpių yra Plaza Mayor pastatas. Nors miestas iškentęs gausybę Žemės drebęjimų, tačiau pastatai atgaivinti ir išlaikyti, bei priklauso UNESCO kultūros paveldui.
Sustojimas kruiziniu laivu Callao uoste gali atrodyti lyg paprasta stotelė, tačiau čia tikrai yra ką atrasti ir tyrinėti. Nors lankytojai šiame uoste pirmiausia atvyksta su idėja pamatyti Fortaleza de Felipe Real paplūdymį su 16 amžiaus akmeniniu fortu ir kariniu muziejumi. Tik po to, susidomėjus keliautojai patraukia į istorinį centrą. Jei atvykote vienai dienai Lima ypatinga savo išdėstymu, pamatysite tiek daug objektų ir patirsite tiek daug įspūdžių, kurių neįmanoma patirti neikur kitur kaip Limoje. Jei atvyko ilgesniam laikui galite kombinuoti turus ir prie to paties aplankyti tokius pasaulio stebuklus kaip Titikakos ežerą ir Kolką.

Titikakos ežeras

Milžiniškame aukštai Anduose tyvuliuojančiame ežere dievai, istorija ir legendos neatskiriamai susipynę nuo neatmenamų laikų.
Turbūt niekur kitur kilni narsa ir akiplėšiškas godumas nėra taip glaudžiai susiję kaip Centrinės ir pietų Amerikos užkariautojų ispanų konkistadorų istorijoje. 1535 metais pavergęs Peru ir tapęs pasakiškai turtingas, Diego’as de Almagro’as inkų sostinėje Kuske ir nužygiavo į pietus. Kartu su 570 kareivių būriu jis geidė tik vieno – dar daugiau aukso.
Jų kelias vedė per dabartinės Bolivijos ir Argentinos plynaukštes, Andus, iki pat Čilės pakrantės džiunglių. Ne tik vyrai, bet ir arkliai mirtinai šalo kalnų perėjose, duso nuo išretėjusio aukštikalnių oro, kepė savo šarvuose dykumose. O aukso vis nebuvo.
Tai, kad jie atliko vieną didžiausių žvalgomųjų žygių istorijoje, tebuvo menka paguoda ir mažai ką domino. Tačiau net ir šie užkietėję beširdžiai grobikai kelionėje stebėjosi kaikuriais dalykais. Aukštai kalnuose, kur šiandien Peru ribojasi su Bolivija, jie netykėtai išvydo bekraštę žemyninės jūros žydrynę, supamą ledynų sukaustytų kalnų, žėrinčių nepaprastai skaidriame danguje. Joje vietos gyventojai plaukiojo keistomis nendrinėmis valtimis.
Štai kokį Titikakos ežerą, didingai tyvuliuojantį 6400 metrų aukščio Realio Kordiljeros kalnagūbrio kaimynystėje, pamatė pirmieji svetimšaliai. Tai, kad net kietaširdžius ispanus sukrėtė reginys, reiškia tik viena – šis ežeras išties nepaprastas. Ir tikrai vietos gyventojams ši vieta buvo ir tebėra šventa. Aukštas kalnų viršūnes jie laikė dievų buveinėmis ar galbūt netgi pačiomis dievybėmis. Aimanų genties indėnai, gyvenantys aplink ežerą, šiuos vandenis vadina įsčiomis, iš kurių esą pasirodęs Virakočą – baltasis ir barzdotasis Saulės vietininkas Žemėje, išmokęs šiuos žmones statydintis būstus, auginti kultūras ir pasidirbti nendrines valtis.
Titikakos ežeras – didžiausias pietų Amerikos ežeras. Jo plotas – 8300 kvadratinių metrų. Ežeras tyvuliuoja 3812 metrų virš jūros lygio. Tiesa, Himalajuose yra dar aukščiau susidariusių ežerų.
Tačiau vienas pasaulio rekordas vis dėlto jam priklauso – jame yra didžiausias pasaulyje laivuojamas vidaus vandens kelias. Tokiu jis tapo 1862 metais , kai dalimis išardytas garlaivis buvo užvežtas į kalnus ir iš naujo surinktas ant ežero kranto. Ištarnavęs šimtą metų, šis garbaus amžiaus laivelis buvo pakeistas greitaeigiais katamaranais, šiandien kursuojančiais tarp Peru teritorijoje esančio Puno miesto ir paežerės uostų Bolivijoje.
Titikakos ežeras tarsi skiria Andus į dvi klimato zonas: į šiaurę nuo ežero klimatas darosi vis švelnesnis, o pietus – atšiauresnis. Pietiniu ežero krantu eina riba, nuo kurios į šiaurę plyti ištisus metus žmonių gyvenamos teritorijos. Geriauisiai šiuose kraštuose dera bulvės, o ne visai sunokstantys kukurūzai ir miežiai auginami gyvuliams.
Ežere negausu žuvies. Introdukuoti vaivorykštiniai upėtakiai išnaikino vietinius šamus ir patys buvo beveik išgaudyti. Todėl žymiausias vietinis ežero gyventojas – verlė, dydžio sulig žiurke. Tačiau ji neišgyvena sausumoje ir kvėpuoja pro odą, išskirdama deguonį iš vandens, tad matoma retai.
Daugumas aimarų gyvena lygiai taip pat, kaip gyveno jų protėviai konkistadorų laikais. Skirtingai nuo ispanų ir vėlyvesnių atvykėlių, jie nekenčia nuo aukštikalnių ligos, nes jų didesni nei paprastai plaučiai ir širdis. Raudonųjų kraujo kūnelių jų kraujyje taip pat daugiau – visa tai padeda kompensuoti deguonies trūkumą. Aimarai darosi plaustus iš totoros nendrių, o ant kranto iš tos pačios medžiagos statosi namelius ir netgi daržus iškloja šių nendrių mulčiu. Totora naudojama ir valčių statybai, kurios, nors ir atrodo trapios, yra nepaprastai tvirtos. Jei būtų didesnis, idealiai tiktų plaukti net jūra.
Kaip tik tokia mintis vieną gražią dieną šovė į galvą keliautojui Thorui Heyerdahliui. Jis buvo matęs panašių, tik daug didesnių laivų egiptiečių kapuose ir iškėlė teoriją, kad pietų Amerikos gentys prieš daugel metų paveldėjo saulės kultą ir įgūdžius, padėjusius joms pasistatyti senovinius miestus, iš egiptiečių keliautojų. Norėdamas įrodyti, kad tokia prielaida galima, jis atsivežė keletą aimarų valčių statytojų į Maroką ir jų padedamas pasistatydino įžymųjį plaustą „Ra II“ – jūrinį laivą tik iš nendrių.
Heyerdahlis šiuo laivu sėkmingai perplaukė Atlantą nuo Maroko iki Barbadoso, sekdamas įkandin nežinomos epochos nuotykių ieškotojų. Ar jie galėjo turėti ką nors bendra su Virakočą, Saulės vietininku, kuriam, kaip žinia, priskiriama šviesi oda ir barzdotas veidas, Žemėje, kur tokie dalykai niekam nežinomi? Jeigu Heyerdahlis teisus, vadinasi, konkistadorai išties gerokai pavėlavo atkeliauti.

 

Rio de Janeiro

Rio de Žaneiras (portug. Rio de Janeiro) – antrasis pagal dydį Brazilijos miestas su daugiau nei 6 milijonais žmonių. Iki 1960 m. balandžio 21 d. jis buvo Brazilijos sostinė. Šiuo metu tai Rio de Žaneiro valstijos sostinė. Miestas žinomas savo pliažais Kopakabana (Copacabana) ir Ipanema (Ipanema). Rio de Žaneiro mieste yra ir vienas seniausių Brazilijos nacionalinių parkų – Tižukos (Tijuca) nacionalinis parkas. Jis laikomas didžiausiu urbanizuotoje teritorijoje esančiu pasaulio mišku – užima 33 km² plotą ir yra išsidėstęs tarp šiaurinės ir pietinės miesto dalies.
Miestas garsėja sambos festivaliu kiekvieną pavasarį, į kurį susirenka ne tik daug brazilų, bet ir turistų iš užsienio.

Ant Corcovado kalvos stovi 1931 m. pastatyta 38 metrų aukščio Kristaus skulptūra (Cristo Redentor; dizaino autorius Heitor da Silva Costa, skulptorius Paul Landowski).

Mieste yra trys pagrindiniai oro uostai – Rio de Žaneiro Galeano, Santos Dumont ir Žakarepagvos oro uostai.

Europiečiai dabartinio miesto žemes pasiekė 1502 m. sausio 1 d. Portugalų ekspedicija, vadovaujama Gašparo de Lemošo Guanabaros įlanką klaidingai palaikė upės žiotimis ir vietovę pavadino Rio de Janeiro („sausio upė“). Tuo metu čia gyveno tupių, maškalių ir botokudų gentys. 1555 m. prancūzai įlankoje esančioje Vilganjono saloje įkūrė fortą ir siekė įsteigti koloniją (Antarktinę Prancūziją).

1565 m. kovo 1 d. portugalai įkūrė São Sebastião do Rio de Janeiro gyvenvietę. Pradžioje ją dažnai siaubė prancūzų piratai. XVII a. aplinkiniuose kalnuose radus aukso, Rio de Žaneiras tapo svarbiu jo eksporto uostu. Be to, čia intensyviai kūrėsi cukranendrių plantacijos. 1763 m. Brazilijos kolonijos sostinė perkelta iš Salvadoro į Rio de Žaneirą. Į miestą kėlėsi daug imigrantų iš Europos, buvo gabenami vergai iš Afrikos.

1822 m. Brazilijai paskelbus nepriklausomybę, Rio de Žaneiras išliko jos sostine. XX a. miestas sparčiai plėtėsi, prie to prisidėjo naujos tiltų, tunelių, kelių statybos technologijos. Tačiau dėl sudėtingo miesto išplanavimo ir perdidelės socioekonominės santalkos šiame regione, 1960 m. šalies sostinė perkelta į Braziliją. 1960–1975 m. Rio de Žaneiras sudarė atskirą Guanabaros valstiją, bet vėliau sujungtas su Rio de Žaneiro valstija ir tapo jos sostine (vietoje Niterojaus).

2013 m. vasarą mieste vyks Pasaulio jaunimo dienos.

Rio de Janeiro dar kitaip vadinamas „žavinguoju miestu“. Tokį pavadinimą miestas gavo tikrai nebereikalo. Dramatiški kraštovaizdžiai, garsioji Kristaus statula, paplūdymių gausa ir neapsakomas grožis, gardus lotyniškas maistas ir gėrimai, sambos šokiai, muzika ir karnavalai – visa tai yra šiame pasaulio kampelyje. Vienas iš populiariausių pasaulio miestų, mylimiausių turistų ir lankytojų tarpe, Rio yra puiki stotelė jūsų atostogoms. Nesvarbu ar ilgam ar trumpam atvykstate ar atplaukiate kruiziniu laivu, ar atskrendate lėktuvu, bet Rio visada jus pasiruošęs sutikti ir apipilti įspūdžiais ir malonumais. Miestas visada aukščiausiose vietose tarp „mėgstamiausių pasaulio miestų“ sąrašų. Ypatingo žavesio prideda ir kultūrų maišatis: čia susipina portugalų, afrikiečių, europiečių ir amerikiečių kultūros.

Draugiški žmonės ir maloni aplinka, šypsenos ir linkmsybės jūsų laukia puošniame Rio mieste. Svarbiausia ir geriausia naujiena turistams ir lankytojams, jog šiame mieste galite apsipirkti, pavalgyti ar mokėti už paslaugas daug pigiau, nei populiariuose turistiniuose miestuose, kaip Roma, Paryžius ir kt. Jei esate suplanavę paskirti nedideli biudžetą kelionei į Pietų Ameriką, tikrai nepasigailėsite ir būsite maloniai nustebinti, jog kainos gana prieinamos.

Rio de Janeiro lankyinos vietos – žavi, valgiai - pakerės, o sporto mėgėjai – nustebs! Čia visko tiek daug, vienintelė problema yra ta, jog norėsite pasilikti!

Prieš leidžiantis į kelionę, pasibūti pietų Amerikoje, verta pasidomėti vizomis ir kitais svarbiais klausimais, kurie gali sudaryti nesklandumų kelionės metu. Keliaujant su turistinėmis grupėmis, nederėtų pasimesti, ar atsilikti, nukrypti nuo plano ar grafiko.

Jei jau pasieksite Rio miestą, kuris atorodo, lyg tikras stebulkas,neverta praleisti progos pamatyti dar daugiau puikių vietų. Tokio sąrašo pirmoje vietoje yra pasaulio stebuklas Igvasu krioklys. Šio reginio tikrai neatsisakytumėte.

Igvasu krioklys

Argentinos ir Brazilijos pusiasalyje krioklių kaskados verčiasi nuo puslankiu išsidėsčiūsių uolų į siaurą ir gilų tarpeklį.

Nuo Panamos plynaukštės krašto Igvasu upė metasi į gilų tarpeklį. Aukštai virš krioklio kyla debesys purslų. Tuzinai vaivorykščių šios ūkanotos skraistės klostėse šoka spalvingą baletą, o saulės šviesa smelkiasi pro jas. 1320 kilometrų kelionėje nuo ištakų netoli Brazilijos Altanto pakrantės iki didžiojo krioklio Igvasu upę maitina trisdešimt intakų ir puošia septyniasdešimt mažesnių krioklių.

Vanduo verpetais verčiasi žemyn nuo pusmėnulio pavidalo skardžio ilga, maždaug 275 kaskadų linija, vis pertraukiama įsiterpusių salelių ar uolienų atodangų. Kai kurios šių kaskadų neria stačia galva žemyn nuo skardžio, kitos dūžta į laiptuotas atbrailas – „ištisas į bedugnę krintantis vandenynas“, kaip jį vaizdžiai apibūdino šveicarų botanikas Robertas Chodatas.

Artėdama prie krioklių, upė daro platų vingį ir išplatėja. Galiausiai vandens griaudimas nuvilnija per kalnus it perkūnija, kurią galima girdėti net už 24 kilometrų. Sausį ir vasarį, pačiame vasaros liūčių sezono įkarštyje, krioklys kas sekundę galėtų pripildyti beveik po keturis 50 metrų plaukimo baseinus. Vasarą kriokliu nuteka apie 58000 tonų vandens per sekundę – beveik dukart daugiau nei Niagara.

Aukščiausias iš Igvasu kaskadų Sandraugos krioklys nerią į įspūdingą prarają, vadinamą Velnio Rykle. Ją upė išgraužė išilgai tektoninio lūžio. Galiausiai vaga dar padaro virtinę stačių vingių ir įteka į Paranos upę. Igvasu krioklio plotis - 4 kilometrai, aukščiausia vieta (ties Sąjungos kriokliu) – 85 metrai. Krioklys yra keturis kart platesnis ir perpus žemesnis už Niagaros krioklį, esantį Šiaurės Amerikoje.

Tūkstančiais sraunumų ritasi kūliais vandenys, pakeliui persekiodami vabzdžių debesis. Į kerpes panašūs vandens augalai, pasislėpę po vandens skraiste, auga uolienų atodangose. Karštas, drėgnas atogrąžų miškas, bambukų, palmių ir pušų, juosia tarpeklį ir tarsi didžiule žalia skara užklojajo laiptuotus šlaitus.

Samanos, lianų ir bromelijų girliandas puošia medžius. Jų lapijoje šmėkščioja šimtai skirtingų drugelių, ryškiaspalvės aros ir papūgos. Savo ryškiomis spalvomis šie miško gyventojai, rodos, varžosi su galybe laukinių orchidėjų, kurios visu gražumu pražysta pavasario vėsoje (rugpjūčio – spalio mėnesiais).

Prie klegančių kapucinų ir įvairiausiais balsais čirškiančių paukščių choro dar prisideda ir juodų staugūnų riaumojimas. Girių tankmėje klaidžioja elniai ir laukinės kiaunės pekariai, sunkiasvoriai tapyrai ir baikščios atsiskyrėlės katės – ocelotai ir jaguarai. Tačiau labiausiai paplitę žinduoliai yra triušio didumo agutis ir dvi didumo sulig kate graužikų rūšys: paka, kurios kailiukas nusėtas šviesiomis dėmėmis, ir ilganosis meškėnas nė kiek ne trumpesne uodega.

Ispanų tyrinėtojas Alvaras Nunezas Cabeza de Vaca buvo pirmasis europietis, pamatęs krioklius (1541 metais). Būdamas pamaldus žmogus, jis pavadino krioklį Švč. Marijos vardu – Salto de Santa Maria. Tačiau šis pavadinimas neprigijo ir netrukus krioklį imta vėl vadinti Igvasu – lygiai taip, kaip jį vadino čionykščiai indėnai gvarainiai. Jų kalba tai reiškia „didieji vandenys“.

Pasak indėnų legendos, šios genties vado sūnus Taroba stovėjęs ant upės kranto ir maldavęs dievų grąžinti regėjimo dovaną princesei, kurią jis mylėjęs. Dievai išklausę jo prašymą: aidint griausmams, tarpeklis po jo bedugnėn, kartu nusinešdama ir Tarobą. Tačiau princesė iš tiesų praregėjusi ir pirmoji pamačiusi Igvasu krioklį.
De Vaca nesusižavėjo Igavsu kriokliu. Jis apibūdino reginį tik kaip „vertą dėmesio“, pastebėdamas, kad „purslai ištykšta daugiau nei į dviejų ieties metimų aukštį virš paties krioklio“. Įkandin ispanų keliautojo į šiuos kraštus patraukė jėzuitų vienuoliai. Jie kūrė misijas ir ėmėsi versti vietinius žmones į krikščionybę.

Vėliau jėzuitai kūrė gyvenvietes, norėdami apsaugoti gvaranius nuo vergų pirklių, grobusių indėnus darbui į portugalų ir ispanų plantacijas, savivalės. Žemvaldžiams apskundus jėzuitus Ispanijos karaliui Karoliui III, šis 1767 metais ištrėmė juo iš Pietų Amerikos, prisibijodamas vis didėjančios ordino galybės. Netoliese, Posado mieste, Argentinoje, išlikusioje San Ignacijaus Minio (1696m.) misijoje dabar įkurtas turizmo centras, priimantis krioklio lankytojus.

Ir Brazilijos, ir Argentinos teritorija abipus krioklio yra nacionalinis parkas. Įspūdinga krioklio panorama atsiveria iš Brazilijoje esančios parko dalies, į kurią patekama iš Kuritibos, įsikūrusios netoli Atlanto vandenyno pakrantės. Įspūdingiausias reginys turistus pasitinka rytą. Argentinos pusėje krioklio alsavimą galima pajusti iš arčiau. Antai San Martino krioklį, dviem šuoliais neriantį iš 30 metrų aukščio, bei šiurpią Velnio Ryklę galima pasiekti pėsčiųjų tiltu. Šiais vaizdais geriausias laikas grožėtis vakaro prietemoje, juodiesiems čiurliams grįžtant į lizdus. Beje, parko lankytojai gali ne tik grožėtis kriokliu, bet ir pasivaikščioti atogrąžų miško, panašaus į Amazonės hilėją, takais.

Ušuja

Pats piečiausias miestas pasaulyje. Vaizdinga vieta, snieguoti kalnai, užutekiai ir legendinis Biglio kanalas, kuriuo plaukė Charlesas Darwinas. Čia galima išvysti ir albatrosą – gal pirmą, bet tikrai nepaskutinį. Tokį tad magnetizmą skleidžia šie nepailstantys pasaulio vandenynų klajokliai.

Viešbučių Ušujoje daug, kaip ir gerų restoranų, bei parduotuvių. Restoranuose galėsite paragauti iš vietinių krabų pagamintų patiekalų. Kainos ne ką aukštesnės nei kituose Argentinos miestuose, išskyrus sostinę ir Kalafatę. Iš Ušujos uosto dabar plaukia vis labiau populiarėjantys antarktiniai ekspediciniai ir kruiziniai laivai. Galite komplektuoti turą ar kelionę, kad aplankytumėte netik Pietų Amerikos pietus, bet ir Antarktidą. Būtinai aplankykite Ugnies Žemės nacionalinį parką. Įspūdingi landšaftai ir dėl negailestingų vėjų ir žemų temperatūrų keisčiausias formas įgiję pietinių skroblų miškai. Ir gana netoli nuo miesto.

Dar vadinama „pasaulio pabaiga“, Ušuja tikrai pakeri ir sužavi lankytojus. Vaivorykščių, miškų ir įvairiausių spalvų miestas suteikia atgaivą sielai. 1884 metais atrastas kraštas, šiandien gali nustebinti savo istoriniu kalėjimu. 1902 metų kalėjimas yra išlikęs iš Yamanų indėnų okupacijos laikų. Kruizinių laivų keliautojai Ušujoje taip pat gali aplankyti istorinį „pasaulio pabaigos tarukinį“ ir „Tierra del Fuego“ nacionalinį parką. Tai pati idealiausia vieta mėgstantiems natūralią ir laukinę gamtą, sportą, žvejybą, slydinėjimą ir kitas atrakcijas.

Manaus yra didžiausia urbanizuota vieta visoje Amazonėje. Tuo pačiu, tai pats svarbiausias uostas ir sostinės vaidmenį atliekantis centras. Miestas su beveik dviem milijonais žmonių, tikrai neatrodo, tradičiškas miestelis Brazilijoje. Nuostabioje Amazonėje esantis Manaus miestas, apsuptas drėgnųjų miškų ir upių, taip pritraukdamas galybę lankytojų savo kraštovaizdžio išskirtinumu.

Miestas turi gana ryškią istoriją. Kadaise čia buvo mažas kaimelis, kuriame daugiausia gyveno tenykščiai žmonės. Apie 1669 metus Portugalai įkūrė fortą, dėl patogios kaimelio lokacinės vietos. Manaus nuolat augo, kartu didėjo ir uosto svarba, kol galiausiai 1850 metais miestas tapo Amazonės sostine.

19 amžiaus pabaigoje fortūna ėmė šypsotis šiam kraštui. Čia pradėjo augti bambukmedžiai, tuo laikotarpiu jų nebuvo niekur kitur tik šiame regione. Bambukas tapo plačiai naudojamas, plėtėsi industrija, gausėjo baronų, kurie vertėsi bambuko medžio teikiamomis galimybėmis. Kraštas tapo turtingas ir pasiekė aukštybes savo industrijoje. Dar šiandien, mieste galime pamatyti pastatų, iš tų laikų, kada valdė baronai. Pavyzdžiui, Operos pastatas yra būtent toks, išaugęs dėka tų šeimų, kurios turtingaisiais laikais bandė miestą paversti tropikų Paryžiumi.

Tačiau, kaip ir visuomet, turtams ir prabangai ateina galas. Taip buvo ir su bambukmedžiu. Anglai išvežė sėklas ir išaugino šį augalą Malaizijoje, monopolis tuo ir baigėsi. 1920 metais Manaus turtingiausias laikmetis ir bambukmedžio industrija visiškai žlugo.

Šiuo metu, Manau nėra nuosmukyje, be bambuko atsirado ir kitų galimybių. Miestas yra svarbus uostas ir komercinis centras. Manaus priklauso „duty – free“ zonai, kur plėtojasi turizmas ir atvyksta gausa lankytojų.
Manaus yra sudarytas iš perpildytų gyventojų arėjų, įspūdingų apsipirkimo vietų, ofisų pastatų, didingų bankų pastatų ir perpildytų gatvių. Miestą puošia besiraizganti upė, siauros gatvės ir įdomiai paslaptingi pasivaikščiojimo takeliai. Neverta pamiršti, jog Manaus yra Amazonės regione, o pastarasis, tikras pasaulio stebuklas.

Amazonė

Šis pasakojimas apie Amazonę atskleis daug dar nežinomų istorijų, apie garsius ir girdėtus faktus. Išsiaiškinsime kur gyvena didžiausia pasaulio gyvatė Anakonda. Kodėl upė pavdinta“ Amazone“, o „El Rio Mar“ yra niekam nežinomas pavadinimas. Taip pat, suprasite iš kur kilo kovingojų moterų amazonių vardas, kodėl Amazonės vanduo rudas ir kokia galinga, antra didžiausioji pasaulio upė.

Amazonė, didžiausia pasaulio upių sistema, surenkanti vandenis iš trečdalio Pietų Amerikos teritorijos, buvo pavadinta karingų moterų genties vardu.

Bandyti suvokti Amamzonės upės platybes taip pat sunku, kaip suvokti begalybę – protas tiesiog nepajėgia aprėpti jos bekraštės didybės. Kartu su nesuskaičiuojamais intakais Amazonę maitina milžiniškos Pietų Amerikos teritorijos, beveik prilygstančios plotu visam Australijos žemynui, vandenys. Ji tokia gili, jog vandenynų laivai iš Antlanto gali pasiekti net Ikito uostą, esantį peru valstybėje, kone pusiaukelėje iki upės ištakų. Į jūrą Amazonė atplukdo net dešimt kartų daugiau vandens už Misisipę.

Amazonė teka per visą žemyną. Jos atokiausi intakai išteka iš ledyninių ežerų Peru Anduose, tyvuliuojančių vos už 190 kilometrų nuo Ramiojo vandenyno. Strimgalviais garmėdami nuo kalnų, intakai prasigriaužia gilius tarpeklius rytiniuose Andų šlaituose. Nuo gausybės nešamo molio jų vanduo šviesiai drumzlinas tarsi balinta kava. Tai vadinamieji baltieji vandenys. Be jų, esama ir juodųjų intakų, kuriuos tamsiai nuspalvina suirusių pelkynų augalų masė, tačiau, nepaisant spalvos, jų vanduo vis dėlto skaidrus. Nuolydžiui mažėjant, veržlūs upės vandenys aprimsta ir neskubėdami pasiekia apačioje plytinčią žemumą – milžinišką Amazonės baseiną. 

Amazonės baseine, žaliuojantys ątogrąžų miškai - hilėja – apaugę plotą, beveik dukart didesnį už Indijos teritoriją. Nuo vietos , kur upė palieka kalnus, žemuma nebepakyla nei 200 metrų. Tirpstantis Andų Sniegas ir smarkios liūtys didžiąją metų dalį sukelia potvynius. Miškų dalis, dydžiu ne ką nusileidžianti Islandijai, vadinama varzea, ištisus mėnesius skendi 9 metrų gylyje. O vadinamosios igapos po vandeniu apskritai išbūna didžiąją metų dalį. Ištikus metus hilėjoje karšta, drėgna ir tvanku, temperatūra dieną siekia 33 ◦C, naktį – 23 ◦C. Brazilijoje, netoli Manauso, už 1200 kilometrų nuo Atlanto vandenyno, įvyksta „plačiųjų vandenų jungtuvės“: juodus vandenis genanti Rio Negro upė, ties šia vieta esanti 5 kilometrų pločio, susijungia su baltąją srove. Brazilams tikroji Amazonė prasideda kaip tik nuo šio santakos. Upės aukštupį jie vadina Solimoinsu. 

Amazonės žemupys toks lėkštas, kad upė patvenkta net 966 kilometrų į žemyno gilumą, iki pat Obido. Prieš įtekėdama į vandenyną, kartu su kitomis dviem upėmis (Tokantinsu ir Para), Amazonė sudaro kanalų labirintą. Bendras žiočių plotis yra 320 kilometrų, o dvi upės atšakos deltoje skiria Šveicarijos dydžio Maražo sala.
Įspanų kapitonas Vincante‘as Yanezas Pinzonas, 1500 metais, plaukęs su Kolumbu, tapo pirmuoju europiečiu, pamačiusiu Amazonės žiotis. Tuomet jis palaikė upę gėlo vandens jūra. Kitas ispanas Francisco‘as de Orellana buvo pirmasis, 1541 – 1542 metais pasiekęs upės žiotis iš kitos pusės, mat savo kelionę pradėjo Napo upe Peru priekalnėse. Orellana išvyko iš Ekvadoro kartu su ispanų ekspedicija, vadovaujama Gonzo Pizarro, ieškojusia aukso, prieskonių ir legendinės eldorado šalies. Ekspedicija įstrigo Peru džiunglėse. Galiausiai jie pasistatė laivą „San Pedro“ ir išsiuntė jį ieškoti maisto. Laivas, kurio kapitonu paskyrė Orellaną, taip ir nesugrįžo. Pizarro su savo vyrais pasuko sausuma atgal į Ekvadorą, o Orellana plaukė vis tolyn į rytus link Amazonės deltos ir galiausiai pasiekė Karibų jūrą.

Priešiškos gentys buvo vienas iš daugelio pavojų, kelionėjė grėsusių Orellanui ir jo vyrams. Vienoje iš sutiktų karingai nusiteikusių genčių pasirodė besančios moterys. Vėliau, šiai istorijai keliaujant iš lūpų į lūpas, karingosios indėnės buvo perkrikštytos amazonėmis, prilyginus jas narsių moterų karių genčiai senovės graikų mitologijoje. Štai, kaip upę imta vadinti Amazone, nors pats Orellana dėl milžiniškų upės mastelių buvo pakrikštyjęs ją kitu vardu: El Rio Mar – „jūros upė“.

Niekur kitur nerasi didesnės augalų įvairovės nei Amazonės žemumoje. Medžiai, išaugantys iki 60 metrų aukščio, užstoja saulę, tad dažno neužliejamo miško paklotę sudaro vien tik pūvančios augalijos kilimas. Užliejamuose miškuose augantys krūmai ir medžiai, pavyzdžiui, kapokmedžiai, išgyvena ilgomis šaknimis įsikabinę giliai į žemę. Daugiaaukščiame šakų raizginyje lianos, orchidėjos ir bromelijos stveriasi atramos viršutiniuose arduose, kur sau prieglobstį randa ir bezdžionės, tinginiai, kolibriai, aros, didžiuliai drugiai, nesuskaičiuojama daugybė šikšnosparnių. Vandenyje gyvena juodieji kaimanai, upiniai vėžliai, vandens žinduoliai Brazilijos lamantinai ir amazonių delfinai, pakrantėje gausu jaguarų, jaguarundžių, pekarių, tapyrų, kapibarų, šarvuočių. Amazonijos džiunglėse veisiasi apie 2000 rūšių upinių žuvų ir daugiau nei 1600 rūšių paukščių.

Atskiros Amazonės ątogrąžų hilėjos teritotijos yra sausumos. Brazilijos teritorijoje, Tapažo upės baseine, įkurtas Amazonės nacionalinis parkas, užimantis 10000 kvadratinių kilometrų plotą. Deja, jeigu miškas ir toliau bus kertamas dabartiniais tempais, ši milžiniška hilėja – trečdalis viso pasaulio ątogrąžų miškų – bus iškirsti iki XXI amžiaus pabaigos.

Amazonėje gyvena didžiausia pasaulio gyvatė Anakonda. Jokia pasaulio gyvatė neprilygsta dydžiu šiai gyvatei. Ji išauga iki 10 metrų ilgio, sveria 225 kilogramus ir net daugiau, o jos kūno apimtis gali būti nemažesnė už žmogaus liemens apimtį. Tačiau paprastai dauguma anakondų nebūna ilgesnės nei 5 metrai.

Šie milžiniški smaugliai tyko grobio pasislėpę vandenyje – drumzlinose pakrantėse ar sekliuose tvenkiniuose. Anakondos aukomis tampa įvairūs vandens paukščiai, vėžliai, kapibaros ir tapyrai. Anakonda gali įveikti netgi gerokai ūgtelėjusį 2.5 metro kaimaną ar krokodilą. Jį mirtinai uždusinusi praryja auką, visą nuo galvos iki kojų. Po tokios puotos anakondos gali išbūti nevalgiusios savaites.

Tik subrendusi anakonda grėsminga plėšrūnė. Anakondos vedamos gyvos, kartais net po 70 vienu metu. Ką tik gimę jaunikliai būna 760 centimetrų ilgio.

Puerto Montas – puiki vieta, iš kur galima aplankyti kelis įspūdingus nacionalinius parkus ir Čileo salą. Pačiame mieste vilioja pakrantė, kaip ir daug kitur. Vanduo juk kur kas spalvingesnis nei miesto mūrai, bankai, parduotuvės. Čia daugybė jachtų, džiaugsmingai besisūpuojančių bangose. Tai itin gyvas prekybinis uostas, tonomis vežantis įvairiausias jūros gėrybes šen bei ten. Iš čia plaukia keltas į Puerto Natalesą (trijų dienų kelionė) per vienus gražiausių laukinių fiordų ir ledynų pasaulyje. Kelionę baigsite įlankoje Sena de la Ultima Esperanza – Didžiosios – o gal paskutinės – vilties vietoje. Puerto Montebaigiasi tikrasis Transamerikos greitkelis.

Puerto Monte lankytojai gali pagalvoti, jog jie atsirado Vokietijoje, Bavarijoje. Taip yra todėl, jog čia buvo didelė vokiečių populiacija, kurie migruodami į šiuos kraštus atsigabeno savo architektūrą ir kultūrą. Puerto Montas turi nuostabius ežerus, kurių vaizdai jus apstulbins, negana to, galite išvysti ir Osorno ugnikalnį, vienintelį tokį pasaulyje, taisyklingo trikampio formos.

Taip pat, galite pasiekti turistų ir menininkų salą – Čileo. Kerintis, trapus, be galo vaizdingas rojaus kampelis. Jis daug metų tarukia prie meno linkusią tiek vietinės, tiek keliaujančios viesuomenės dalį. Ka-kokia keista sąsaja su Saremos sala Estijoje. Lyg ir nieko ypatingos, bet taip gražu ir jauku.

Trumpa kelionė keltu įspūdinga – šen bei ten iš vandens išnyra jūrų liūtų galvos, pasirodo pilkšvos delfinų nugaros. Dideliais būriais, lyg atsispindėdami nuo vandens paviršiaus, be regimų pastangų skrenda impozantiški Peru pelikanai. Ties žuvelių tuntais telkiasi baltos kaip sniegas Forsterio žuvėdros. Kur ne kur ant plūdurų tupi imperiniai kormoranai. Kairėje pusėje baltuoja Patagonijos Andai.

Čileo saloje yra ir daug įspūdingesnių peizažų nei pas kaimynus. Kuklių spalvų ir dydžių fermos su mediniais nameliais. Nedidukai medžiai, dažnai palinkę nuo vyraujančių vėjų. Vinguriuotos pakrantės, pilnos paukščių. Žmonių vėlgi mažai. Ankudas, didžiausias miestelis salos šiaurėje – turistų ir menininkų mėgstama vieta.

Santiago (liet. Santjagas arba Čilės Santjagas) – miestas vidurio Čilėje, šalies sostinė ir didžiausias miestas. Išsidėstęs prie Mapočo upės, apie 520 metrų virš jūros lygio, aliuvinėje lygumoje į vakarus nuo Andų kalnų. Tai pagrindinis verslo, prekybos, transporto ir kultūros centras šalyje. Mieste išaugusi maisto, tekstilės, metalo, chemijos, aprangos ir medienos pramonė. Taip pat ekonomiškai svarbios vyriausybės iniciatyvos ir turizmas.
Čia yra įkurti 3 garsūs ir šimtus metų skaičiuojantys universitetai, kurie buvo ir yra svarbūs Čilei ir visai Pietų Amerikai. Santjage yra valstybinis archyvas, kongreso rūmai, nacionalinė biblioteka ir stadionas. Verti dėmesio ir turistus dominantys muziejai, taip pat, puošia miestą:

• Nacionalinis muziejus
• Nacionalinis dailės menų ir šiuolaikinio meno muziejus
• Amerikos žmonių meno muziejus
• Nacionalinis gamtos istorijos muziejus
• S. Aljendės muziejus
Taip pat yra zoologijos sodas, XVI amžiaus katedra, prezidento rūmai (XIX a. Pradžios).

Ar galite įsivaizduoti rytą Santjage, kuomet pabudus ir pažvelgus pro viešbučio langus galite pradžiuginti savo akis vaizdais į Andų kalnų viršūnes?
Šiandien klestintis ir kerintis miestas su šešiais milijonais gyventojais atsigavo ir pakilo iš sudėtingo ir ilgo istorijos laikotarpio. Ramybė ir taika buvo nevisada. Palyginus su kaimyninėmis Lotynų Amerikos tautomis, Čilė turi savo tradicijas, ramią demokratinę valdymo sistemą ir gamtos iškasenas. Tačiau, čia buvo neramumų istorijoje. 1973 metais rugsėjo 11 valdančioji jėga buvo Augusto Pinochet. Šis žmogus buvo teroro vykdytojas, kuris kankino, bei žudė. Tūkstančiai čiliečių buvo ištremti ir išvaryti iš savo namų ir gimtųjų žemių per Pinochet režimo laikotarpį. Šis košmaras tęsėsi iki 1988 metų, po to demokratija grįžo. Šiandien iškilę nauji, didingi pastatai rodo, kaip miestas atsigavo ir stabilizavosi po sunkmečio.
Ištysęs ir dar besiplečiantis miestas yra lydimas siauros Mapocho upės, kuri tik puošia kraštovaizdžio įvairumą. Cenrinė miesto dalis yra seniausia ir įdomiausia lankytojams. Apsilankius tokiame mieste,kur meniškai išsidėstę objektai, netikėtumai kaiminystėje ir gausa autobusu, gali supainioti ir priversti susimąstyti: ar tikrai esate Santjage, o gal visgi Rio de Žaneire. Tokių grožybių, tikrai pamatysite daug Santjago miesto gatvėse, kurios vers susimąstyti ir pasitikslinti lokacinę vietą. Pavyzdžiui, ispanų kolonijų laikų Plaza de Armas pastatas, Civic Quarter, čia gausu ir Europietiško stiliaus pastatų, įspūdingas teatro pastatas. Nacionalinė miesto biblioteka ir šiuolaikiško meno pastatai yra statyti dar 1818 metais, kada Čilė atgavo savo nepriklausomybę. Taip pat verti dėmesio ir Bellavista, ir Metropolitan parkas. Tai tik keletas vietų, kurias reiktų ir būtų įdomu aplankyti esant Santjage.

Modernusis Santjagas plečiasi į rytus, kur rasite Providencia, vietą, kurioje puikuojasi plačios gatvės ir mieli namai. Tai gana mylima turistų vieta, nes čia gausu apsipirkimo vietų, restoranų, bei patogu ir įdomu vaikščioti pėsčiomis. Toliau, keliaujant į rytus galima rasti garsių dizaienerių parduotuvių, jei jūsų nedomina apsipirkimas, tuomet regionas gali pasiūlyti nuostabių variantų jūsų pietums ar vakarienei, tiesiai iš gurmanų virtuvės.
Santjago istoriniai skverai, plančios avenue, modernūs pastatai, žali parkai, stebinančios parduotuvės, neapsakomo skonio patiekalai restoranuose ir kavinėse, paliks neišdildomų įspūdžių ir vilios pasilikti ilgiau.
Šiek tiek aukščiau žemėlapyje, nei Santjagas, kažkur tarp La Serena ir San Chuano miestų yra gana keistas ir įdomus reginys, Andų kalnuose. Šiek tiek atitrūkimas nuo miesto su žiupsneliu gamtos ir natūralių vaizdų. Tai penitentai.Tviskančių sniego smailių gretos rikiuojasi šalia Andų aukštikalnių tako Čilės ir Argentinos pasienyje.
Aukštai Andų kalnuose rangosi begarsė ir nyki Agua Negros perėja. Tai viena aukščiausių pasaulyje automobiliu įveikiamų perėjų 4765 metrų virš jūros lygio. Alinančioje, 12 valandų trunkančioje kelionėje skersai per kalnų virtinę nuolat gresia nugarmėti į tarpeklį ar būti palaidotam po akmenų griūtimi. Stačiose pakelės įkalnėse, tamsaus nuo išretėjusio oro dangaus fone rikiuojasi nebylios penitentų gretos – šiurpios sušalusio 1,8 – 6 metrų aukščio sniego smailės, tarsi gobtuvais apsigobusių žmonių figūros.

1926 metais argentiniečių geologas Luciano‘as Roque‘as Catalano‘as iškėlė penitentų kilmės teoriją. Pasirodo, jų formą lemia elektrinis krūvis, kurį sužadina ultravioletinis spinduliavimas ir sausas oras. Dieną sniegui tirpstant, o naktį vėl sušąlant, elektros laukai traukia sniego kristalus statmenu Žemės magnetininiam laukui kampu. Kaip tik todėl visos figūros stovi vienodai pasvirūsios rytvakarių kryptimi.