Neapolis

Europa Azija Australija Karibai Afrika Šiaurės Amerika Pietų Amerika Naujoji Zelandija Aliaska

Miestą įkūrė senovės graikai, pavadinę jį Naujuoju miestu. Nuo 1282 m. iki 1816 m. miestas buvo Neapolio karalystės sostinė, o iki Italijos susivienijimo buvo susivienijimo su Sicilija sostinė.

1995 m. Neapolis buvo įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.

Neapolio srityje yra Pročidos, Kapri ir Iskijos salos. Senovės miestų Pompėjos, Herukulanumas ir Stabė, sunaikinti 79 m. taip pat netoli Neapolio, Vezuvijaus teritorijoje.

Labiausiai pagarsėjęs Europos ir vienas iš pavojingiausių pasaulio ugnikalnių, tai Italijoje esantis VezuvijauNeapolis (it. Napoli) – miestas ir uostas pietinėje Italijoje, Kampanijos sostinė, šalia Vezuvijaus ugnikalnio, prie Neapolio įlankos Tirėnų jūroje. Kampanijos regiono sostinė. 989,0 tūkst. gyventojų (2007). Mieste yra tarptautinis oro uostas ,jūrų uostas, kurio krovinių metinė apyvarta – 10 mln. tonų. Tai pagrindinis pietų Italijos ekonominis ir kultūrinis centras. Išvystyta naftos pramonė, metalurgija, mašinų gamyba, elektrotechnikos, lengvoji ir maisto pramonė. Yra metropolitenas, universitetas, nacionaliniai muziejai ir galerija. Daug bažnyčių.s ugnikalnis. Jis randasi pietų Italijoje į pietryčius nuo Neapolio miesto. Vezuvijaus aukštis – 1281 m. Vezuvijaus vardas kilo iš senovės graikų didvyrio Heraklio vardo. Heraklis buvo dievo Dzeuso ir Alkmenos sūnus. Vienas iš Dzeuso vardų buvo Ves, todėl Heraklis vadinosi Vesouuios (Dzeuso sūnus).

Vezuvijus priskiriamas prie veikiančių ugnikalnių, bet artimoje ateityje jo išsiveržimų nenumatoma. Nuo pat įžymiojo išsiveržimo 79 m. Vezuvijus periodiškai suaktyvėja. Iki šiol ilgiausiai jis buvo aktyvus tarp 1875 ir 1906 metų. Tuo laikotarpiu ugnikalnio aukštis buvo didžiausias - 1334 m. Paskutinis aktyvus periodas baigėsi 1944 m.

Neapolis – kontrastų miestas

Jei trečiajam pagal dydį Italijos miestui Neapoliui pabandytume priklijuoti vienareikšmišką etiketę, būtume neteisūs. Iš tiesų šis miestas, įsikūręs prie Tirėnų jūros, yra labai kontrastingas.Neapolis turi ne tik visai Italijai būdingą senamiestį, bet ir nedidelį stiklinių dangoraižių kvartalą, kuriame įsikūrę bankai bei įvairūs biurai. Šią vietovę 1996 metais suprojektavo vienas japonų architektas. Senieji neapoliečiai iki šiol keiksnoja japoną už jų miesto savitumo sudarkymą.

Įdomus gyvenimas verda netoli Neapolio miesto stoties. Pagrindinis šio rajono akcentas yra Garibaldžio paminklas. Netoli jo esančiose gatvelėse vyksta prekyba – šviežia žuvimi, maisto produktais, drabužiais ir įvairiais kitais daiktais. Jais prekiauja ne tik vietos gyventojai, bet ir atvykėliai iš Afrikos bei Azijos. Jie šiame turguje dirba susiskirstę į grupes pagal savo tautybę. Stoties rajonas yra gana šiukšlinas ir pavojingas. Vaikščiojant po jį, ypač vakare, reikia būti atsargiam, nes gali būti apiplėštas.

Neapolyje labai intensyvus transporto eismas. Gatvės – sausakimšos automobilių bei „skraidančių“ motociklų ir motorolerių. Vairuotojams neegzistuoja jokios taisyklės: jie gatvėse palieka automobilius net dviem eilėmis, važiuoja degant raudonam signalui, įžūliai persirikiuoja iš vienos eilės į kitą ar net apsisuka sustabdydami eismą priešpriešiais.

Dėl to neapoliečiai, laikantys save geriausiais pasaulio vairuotojais, labai dažnai spaudo pypynę. Garso signalas čia reiškia pirmenybę.

Neapolis – picos gimtinė

Pica šiame Pietų Italijos mieste pradėta kepti prieš 200 metų. Daug metų šis patiekalas buvo laikomas prastuomenės maistu. Turtingieji nesiryžo picos valgyti – „ne prestižas“. Požiūris ėmė keistis XIX amžiaus pabaigoje garsaus kepėjo neapoliečio Rafaelio Espozito dėka.

1889 metais Neapolyje lankėsi Italijos karalius Umbertas I ir karalienė Margarita. Ta proga R. Espozitas šalies valdovams iškepė specialią picą, papuošęs ją Italijos vėliavos spalvomis – žalia (bazilikas), balta (sūris „Mozzarella“) ir raudona (pomidorai). Karališkajai šeimai tai paliko didžiulį įspūdį. Toji pica buvo pavadinta karalienės Margaritos vardu.

1830 metais Neapolyje buvo oficialiai atidaryta pirmoji picerija „Antica Pizzeria Port Alba“, veikianti iki šių dienų.

Norinčiųjų apsilankyti gana kukliai įrengtose Neapolio picerijose ir paragauti tikros neapolietiškos picos niekuomet netrūksta. Tačiau kad patektum į piceriją, dažnai tenka pastovėti ilgoje eilėje.

Lankytinos vietos:

Nacionalinis archeologijos muziejus - šiame muziejuje sukaupta didžioji dalis archeologinių radinių iš Pompėjų ir kitų Vezuvijaus ugnikalnio išsiveržimo nuniokotų miestų. Muziejus įkurtas buvusiose kareivinėse. Nacionalinis archeologijos muziejus yra vienas įspūdingiausių romėnų palikimą ir radinius saugančių muziejų pasaulyje.

Via San Gregorio Armeno - ši Neapolio gatvelė dar vadinama Kalėdų gatve, kadangi joje ištisus metus prekiaujama prakartėlėmis, čia pat veikia ir Kalėidinių prakartėlių bei atitinkamų religinių personažų gamyklėlės.

Palazzo Reale di Capodimonte - įsikūrę ant kalvos. Juose galima aplankyti Capodimonte muziejų, kuriame daugiausia eksponuojami italų tapybos kūriniai.

Quartieri Spagnoli, arba ispanų kvartalas su siauromis gatvelėmis, nors ir itin autentiškas bei atspindintis tikrąją Neapolio dvasią, tačiau tai nėra pats saugiausias šio miesto kvartalas, tad pravartu būti akyliems ir atsargiems.

Neapolio katedroje Duomo (14 a.) ilsisi Šv. Januarijaus palaikai. Monte della Misericordia – aštuonkampė 18 a. bažnyčia. San Lorenzo Maggiore - 14 a. pranciškonų bažnyčia.

Šv.Martyno vienuolynas - Neapolio apylinkėse, ant kalvos įsikūręs Certosa di San Martino, arba Šv.Martyno vienuolynas. Jis veikia nuo 14 amžiaus.