Santorinas yra seismiškai aktyvus. Paskutinis vulkano išsiveržimas fiksuotas 1956 m., tada žemės drebėjimas sunaikino 85 % statinių, žuvo daug žmonių. Tik 1970 metais pradėjus turizmo verslą, Santorinas atsigavo.
Manoma, kad pirmasis išsiveržimas įvyko 1645 m. pr. m. e. Išsiveržimas sukėlė cunamį, kuris atsirito iki šiaurinės Kretos pakrantės ir, manoma, sugriovė mino civilizaciją.
Kartais daromos prielaidos, kad būtent seismiškai aktyvus Santorino vulkanas lėmė Mozės organizuotą žydų tautos pabėgimą iš Egipto.
Beveik 1300 metų po išsiveržimo, vulkanas buvo visiškai neaktyvus. Tačiau vėliau mažesni išsiveržimai sukūrė Palea Kameno, Mikra Kameno, Makroniso, Asproniso ir Nea Kameno salas.
Iš salos gerai matoma didžiulė kaldera yra ankstesnių vulkano išsiveržimų pėdsakas. Tai vienintelė paskendusi kaldera pasaulyje.
Nepaisant vulkano išsiveržimo pavojaus turistai iš viso pasaulio plūsta į šią salą. 2009 metų Forbes sudarytame geriausių kelionių sąraše, Santorino paplūdimiai patenka į 15 romantiškiausių Viduržemio jūros paplūdimių, o Santorino raudonasis paplūdimys priskirtas 25 seksualiausiems pasaulio paplūdimiams.

Po finikiečių, kurie valdė salą aštuonias kartas, atvyko Lacedaemonians. Jie įkūrė koloniją ir suteikė salai savo lyderio, Theras, Autesion sūnaus, vardą. 9 amžiuje prieš Kristų Thera, grynai dorėnų kolonija, tapo vienu iš akmenų tiltui tarp Rytų ir Vakarų. Kipras, Kreta, Melos, Graikijos žemyno pietrytiniai krantai buvo kitos stotelės šiame komunikacijos maršrute.
Iki 9 amžiaus pabaigos ir 8 amžiaus pradžios prieš Kristų, Thera, Kreta ir Melos pirmosios pritaikė finikietišką alfabetą rašytinei graikų kalbai. Nepaisant to Thera gyventojai, tikri konservatyviosios Spartos vaikai, nesekė kitų Cycladic salų gyventojais jų kultūriniame vystymesi, nors priėmė tam tikrą aplinkinių salų įtaką. Tais metais (Geometriniu periodu) mažai kas žinoma apie Thera gyventojų gyvenimą. Yra išlikusi informacija su jų požiūriu į mirtį. Tuomet vyravo paprotys kremuoti palaikus ir konservuoti pelenus specialiose vazose.
Archajiniu periodu [7 ir 6 amžiuje prieš Kristų] Thera pirmiausia buvo susijusi su Kreta, paskui su Paros, vėliau su Attica, Corinth, Rodu ir Ionia. Šie ryšiai liko paviršutiniški ir nepadarė pabrėžtinos įtakos konservatyvios Thera visuomenės struktūrai, nei kultūrinam salos gyvenimui. Thera gyventojai buvo taupūs savo dietoje, pasitenkinantys tuo, ką siūlo žemė ir vengiantys jūros įsikišimo. Vienintelė išimtis buvo Cyrene atradimas, vienintelės Thera kolonijos. Bet jie buvo priversti šiam rizikingam žingsniui dėl skaudžios būtinybės, kaip informuoja Herodotas. Žemė buvo nualinta sausros, kuri tęsėsi septynerius metus. Tad daug bebaimių, sekdami orakulų pranašystėmis ir patirdami daugybę nuotykių, pasiekė rytinį Afrikos kontinentą, kur jie rado Cyrene apie 630 m. pr. Kr.
Nuo ankstyvojo 6 amžiaus prieš Kristų Thera nusikalė savo monetas. Oficiali salos emblema buvo du delfinai. Dėl skurdžios dietos ir izoliacijos, Thera nedalyvavo svarbiuose heleniniuose įvykiuose Klasikinio periodo metu Graikijoje [5 ir 4 amžiai prieš Kristų]. Persų karo metu Thera nebetęsė monetų kaldinimo. tai truko iki Atėnų hegemonijos Egėjuje pabaigos, iki 4 amžiaus prieš Kristų. Peloponesijos karo metu, kaip buvo tikimasi, Thera susivienijo su Sparta. Helenistiniais laikais salos strateginė pozicija buvo ypatingai gerbiama Ptolemies. Mesa Vouno fortifikacijos ir du smėlėti paplūdimiai abiejose pusėse, tinkami uostui, padarė Thera vertinga jūrine ir karine baze.
Didelės Viduržemio, Romos imperijos viduje, Thera buvo niekas daugiau tik nepastebima maža sala. Tačiau krikščionybė čia atėjo anksti ir 4 amžiuje jau buvo organizuotos bažnyčios požymiai, kaip liudija pirmojo Thera vyskupo Dioskouros [343 - 344] rangas. Nuo imperatoriaus Justiniano periodo iki 1207, kada jis buvo panaikintas, Thera vyskupas buvo vienas iš Rodo Metropoliteno valdžios ir minimas penktas pagal tvarką.
Sala neturėjo nei politinių nei karinių požymių Bizantijos laikais. Tačiau verta pažymėti, kad imperatorius Alexius I Comnenus [108 - 1118 ] įsteigė Panagia Episkopi bažnyčią Gonia, galbūt kaip katalikišką vienuolyną. Po Konstantinopolio pralaimėjimo Ketvirtojo kryžiaus žygio dalyviams [1204] ir Lotynų imperijos sukūrimo Bosfore, Venecijos dožas, Dandolo, perleido salas savo sūnėnui Marco Sanudo. Taip buvo įkurtas Naxos kunigaikštystė arba Archipelagas. Thera tapo vieta vienam iš keturių kunigaikštystės katalikų vyskupų ir kartu su Therasia buvo perleista kaip baronija Giacomo Barozzi. Iki 1296 m. salą valdė penkios Barozzi kartos, ir buvo įprasta naudoti iškilmingą titulą Dominatores insularum Santorini et Therasiae [Salų Santorini ir Therasia lordai]. Vardas Santorini buvo suteiktas Kryžiaus žygių metu pagal mažą Agia Irini (Santa Irene) koplyčią, kuri, kaip kai kurie sako, buvo Perissa
Turkijos dominija [1579 - 1821] paskatino piratų panaikinimą ir prekybos nuosavybės teisėmis vystymąsi. Santorinis užmezgė glaudžius ryšius su didžiaisiais rytų Viduržemio uostais (Aleksandrija, Konstantinopoliu), kur įkūrė svarbias bendruomenes. Jų ekonominė nepriklausomybė kilusi iš šios veiklos atsispindi senuose buržujų rūmuose, kurie išliko Santorino kaimuose.
Santorinis, arba dar kitaip vadinama Tera – viena iš pietinių Egėjo jūros, Graikijai priklausančio Kikladų archipelago salų. Nuo šalies sostinės Atėnų ji nutolusi apie 200 km atstumu, nuo Kretos - apie 110 km, o nuo Lietuvos – apie 2100 km. Salos plotas siekia 96 km2  ir joje nuolat gyvena apie 12000 gyventojų. Tačiau vasaros turistinio sezono metu gyventojų skaičius padidėja daugiau nei 10 kartų, kadangi iš aplinkinių salų ir žemyno čia atvyksta dirbti tūkstančiai žmonių. Juk Santorinis – viena populiariausių turistinių vietų Europoje. Salos ilgis tik 18 kilometrų, plotis – nuo 2 iki 6 km, o pakrantės linija siekia 69 km. Santorinio administracinis ir sakralinis centras – sostinė Fira.Iš uosto į ją galite užkopti beveik aštuoniais šimtais akmeninių laiptelių, užjoti asiliukais arba pakilti šiuolaikiniu funikulieriumi.Santorinis laikomas viena garsiausių ir viena gražiausių pasaulyje salų. Viduryje salos stūkso didžiulis ugnikalnis, balto ir pilko vulkaninio smėlio paplūdimiai, visose salos pakrantėse šalia egzotiškų įlankėlių įsikūrę daugybė viešbučių, kurie siūlo turistams visas įmanomas paslaugas. Salos paplūdimiai gana erdvūs, juose galima užsiimti vandens sportu. Salai grožio suteikia akinančiai balti vietinių gyventojų nameliai, kuriais aplipdyti visi ugnikalnio skardžiai.

Lankytinų objektų daug

Į Perisą, miestelį, kuriame gyvenome, daug turistų neužklysta. Vienintelis jame dėmesio vertas objektas - juodasis paplūdimys. Toks jis nuo smulkių juodų akmenėlių. Tiesa, maudytis šiame paplūdimyje pavojinga, nors jūros ežių nėra, tačiau dugnas labai slidus, nes po kojomis didžiuliai nugludinti akmenų luitai. Tačiau galima pamatyti kitą Santorinio pusę, ne tokią išblizgintą, bet ne mažiau žavią.
Seniausią Panagia Episkopi bažnyčią, pastatytą dar Bizantijos imperatoriaus Alexios Komninos valdymo laikais (11 a.).
Mesa Gonia – kaimelis „vaiduoklis“, taip vadinamas po 1956 m. žemės drebėjimo, kai iš jo pasitraukė visi gyventojai. Užsukite į tipišką Santorino kaimelį Pyrgą, pamatysite idilišką miestelį Imeroviglį, Skarą – didžiulę uolą – Santorino pilies ir kartu senosios sostinės, sugriautos 1650 m. išsiveržus ugnikalniui, liekanas.

Prophet Elias – aukščiausioje salos vietoje esantis vienuolynas, pastatytas dar 1711 m.

Aplankykite archeologines Mino periodo Akrotiri miesto liekanas – svarbiausią archeologinių kasinėjimų vietą visoje Graikijoje. Kasinėjimai vyksta iki šiol, tikimasi atkasti dar apie 300 pastatų.
Fira yra Santorinio salos sostinė, kuri tarsi pakibusi virš uolos. Nors yra įrengtas funikulierius, kuriuo lenvai pasieksite uolos šlaite prisišliejusį miestą, tačiau galima bandyti užkilti ir pėsčiomis - įveikus 800 laiptelių.


Šventės. Vienas iš pagrindinių kultūrinių renginių yra Santorinio Džiazo festivalis, kuris vyksta jau 6 metus kiekvieną karštą vasarą. Paskutiniuosius ketverius metus į festivalius atvyksta žymiausios tarptautinės džiazo grupės (Be Bop, Fusion, Mainstream Jazz, Ethnic and Funk). Santorinio džiazo festivalį įkūrė ir organizuoja Antonis Kutrubilis (Santorinio kino savininkas ir nuolatinis gyventojas) ir Vasilis Tzatzias (profesionalus muzikantas daugiau nei 10 m., gyvenantis Atėnuose).

Klimatas Santorine yra Viduržemio klimato tipo: dažniausiai per visus metus nusitęsę saulėti periodai, šiltos ir sauso vasaros bei švelnios ir lietingos žiemos.
Metai gali būti dalinami į du pagrindinius sezonus: šiltąjį ir sausąjį sezoną, besitęsiantį nuo balandžio iki spalio ir šaltą bei lietingą sezoną nuo lapkričio iki kovo pabaigos. Ilgi lietingų dienų periodai Santorinui nebūdingi, netgi žiemos metu, dangus nebūna ilgiau debesuotas nei kelias dienas iš eilės, kaip kad kituose pasaulio regionuose.

NACIONALINĖ VIRTUVĖ
Tradiciniai patiekalai: pomidorų kukuliai, Santorinio salotos, įvairiai paruošti skaldyti žirniai, omletai, šviežias sūris ir kiti specialūs patiekalai kaip apoxti (sūdyto kumpio rūšis), dešrelės, laukinis triušis su sūrio ir kiaušinių padažu, feta sūris.Burekai (čeburekų giminaičiai). Dolmos (balandėlių giminaitės). Tzatziki (jogurto su priedais padažas). Mousaka (kažkoks sluoksniuotas apkepas iš baklažano). Mėsa. Ėriukų ir kitokia. Gyros (vietinis fast fūdas, Turkijoj žinomas kebabo vardu). Medus. Ir viskas ką juo galima išteplioti. Vynas. Oi, kaip gerai kad bent čia nebūna visokių ten ramadanų! Graikai mėgsta per pietus gert tokį sakų kvapo vyną, vadinamą retsina – ši vyno rūšis Graikijoje gaminama apie 3 tūkstantmečius. Seniai seniai, kai vynas buvo laikomas amforose, jį užpildavo sakais, kad nesioksiduotų. Nuo sakų jis įgaudavo specifinį skonį. Alaus Graikijoje praktiškai nėra, išskyrus Alfa, Mythos ir kelias rūšis gaminamas pagal licenciją. Tačiau kiekviename kaime pasiūlys vietinės samanės iš vynuogių – raki.Ouzo – vietinę anyžių degtinę – geriausiai gamina lesbiečių saloje Lesbo, tačiau anyžinis aromatas yra ne visiems skoniškai priimtinas gėrimas.